Kas yra dirvožemis?
Paprastai dirvožemis apibrėžiamas kaip uolienos dalelių, oro, vandens ir organinių medžiagų mišinys. Uolienų dalelės yra dirvožemio pagrindas, pagal smulkumą skirstomos į smėlį ir molį, jie savo ruožtu gali būti skirstomi smulkiau – nuo akmenų iki smulkaus smėlio, nuo rupaus molio iki dumblo.
Smėlis. Jo dalelės yra gan stambios. Dirvožemis su dideliu smėlio kiekiu prastai laiko drėgmę ir mineralinės medžiagas, tačiau gerai praleidžia orą.
Priesmėlis - smulkesnis nei smėlis. Dalelės sausos, gan birios, lengvai išnešiojamos vėjo ar lietaus. Sudrėkusios nelimpa.
Molio dalelės yra labai smulkios, gavusios drėgmės tampa labai lipnios. Molis puikiai sulaiko vandenį ir maistines medžiagas, tačiau sulipęs sunkiai praleidžia orą. Išdžiūvęs tampa kietas ir trūkinėja. Lietaus metu and molingos dirvos susidaro balos ir ilgai nedžiūva.
Priemolis. Tinkamiausias substratas daržui. Tai smėlio, priesmėlio ir molio mišinys, kuris padidina kiekvienos sudedamosios dalies naudą ir sumažina trūkumus. Tokia dirva gerai sulaiko maistines medžiagas tuo pačiu leisdama pratekėti vandeniui ir orui.
Organika sudaro nedidelę dirvožemio dalį, tačiau kaip tik ji tiekia maistą augalams. Natūraliose buveinėse (miške, pievoje) organinių medžiagų pasipildo iš nunykusių augalų, gyvūnų, kitų liekanų. Darže organinės medžiagos laikui bėgant mažėja – derlius suvartojamas maistui, lapai sugrėbiami, todėl jos reikia vis papildyti.
Dirvožemio priedai
Pomidorai nėra reiklūs dirvai, tačiau visgi geriausiai auga priemolyje. Ar struktūra tinkama galima nustatyti tokiu būdu – iš drėgnos žemės turi būti įmanoma suformuoti gumulą, kuris lengvai sutrupinamas. Jei neįmanoma suformuoti gumulo, žemė per daug smėlinga. Jei gumulas suformuojamas, bet sunkiai trupa – per daug molio. Struktūrą galima pagerinti pridedant daugiau smėlingos ar molingos dirvos, tačiau jei nukrypimas nedidelis, verčiau naudoti organines medžiagas – smulkintus lapus, mėšlą, žolę, durpes ar kompostą. Tuo pačiu augalai bus ir pamaitinti. Tačiau organika laikui bėgant skaidosi, sunaudojamos augalų, todėl turi būti papildoma kiekvienais metais
Durpės – gerai sulaiko drėgmę, rūgština dirvą. Jas neutralizuoti galima įmaišius kalkių, kreidos ar dolomitmilčių. Nenaudokite kalkių kartu su azoto trąšomis vienu metu.
Pjuvenos. Vos tik įmaišius pjuvenų, dirvoje gali sumažėti deguonies, nes jį sunaudoja skaidymo bakterijos. Tačiau skaidymo procesui pasibaigus šios problemos nebelieka. Rekomenduojama pridėti keli mėnesiai prieš augalų sodinimą arba net rudenį, pasibaigus auginimo sezonui.
Mėšlas – puikus azoto, kalio ir fosforo šaltinis. Šviežias mėšlas išskiria daug amonio, gali nudeginti augalus, todėl prieš naudojimą rekomenduojama jį palaikyti apie 6 mėnesius. Nerekomenduojamas naminių gyvūnų ar kitų mėsėdžių mėšlo dėl parazitų ar infekcijų rizikos. Geriausiai tiks galvijų, arklių mėšlas. Paukščių mėšlas yra labai stiprus, gali nudeginti jaunus daigus, todėl naudoti reikia atsargiai.
Žolė. Paprastai naudojama nupjauta pievutė. Gležni stiebeliai greitai skaidosi ir tiekia azotą. Norint išvengti piktžolių, prieš naudojant žolę reikėtų gerai pakompostuoti. Kaisdamas kompostas nužudo daugumą sėklų. Nenaudokite žolės purkštos herbicidais.
Kompostas. Paprastai tariant, kompostas yra galutinis bet kokios organinės medžiagos (lapų, žolės, mėšlo ir t.t.) skaidymo produktas. Priklausomai nuo pradinės sudėties priklauso jo struktūra ir maistinės medžiagos. Kompostas paprastai pagerina dirvos pralaidumą. Apie kompostą ruošiamas atskiras straipsnis.
Lapai ir šiaudai. Norint pagreitinti skaidymo procesą ir gauti naudos, geriausia lapus ir šiaudus prieš naudojant susmulkinti. Tai puikus priedas molingai dirvai - pagerina porėtumą, aeraciją ir pralaidumą. Galima naudoti pušų spyglius, tik nepamirškite, kad jos rūgština dirvą.
Medžio pelenai – turi nemažą kiekį fosforo, didina dirvožemio šarmingumą.
Dirvožemio pagerinimui galima naudoti ir neorganines medžiagas:
Vermikulitas – molio kilmės natūralus mineralas. Tai maži, lengvi, balti rutuliukai, kurie atrodo kaip polistirolio putos. Vermikulitas pagerina vandens išlaikymą, naudojamas smėlingoje dirvoje. Nelabai tinkamas molingose žemėse.
Perlitas – vulkaninės kilmės uoliena. Rutuliukų formos, labai panaši į vermikulitą. Gerina dirvos aeraciją, mažina susigulėjimą.
Nereikia pamiršti ir draugų sliekų. Kažin ar galima juos priskirti prie organinių medžiagų, tačiau tai labai pageidaujami gyvūnėliai darže. Rausdami tunelius sliekai paruošia puikią dirvos aeravimo sistemą, o išskiriami ekskrementai praturtina žemę.
Dirvožemio testai
Norėdami paruošti kuo labiau tinkamą pomidorams augti dirvožemį, turėtume ištirti, kokias savybes turi mūsų dabartinis daržas. Tai padės nuspręsti, kokių papildomų priemonių ir medžiagų reikėtų imtis. Žinoma retas imasi matuoti įvairius dirvožemio parametrus, tai ir nėra pigu, tačiau jei siekiama maksimalaus rezultato, matavimus atlikti reikėtų. Dirvožemio testų galima įsigyti ir juos atlikti namų sąlygomis, interneto paieškos sistema pateikia kelis pardavėjus. Jei nepavyksta jų rasti, susisiekite su mumis, padėsime. Aptarsime pagrindines dirvožemio savybes, kurias reikėtų pamatuoti.
Rūgštingumas (Ph)
Ph tai cheminis matas, nurodantis terpės rūgštingumą arba šarmingumą. Ph reikšmės svyruoja nuo 0 iki 14. Reikšmė 7 reiškia neutralią terpę, mažiau 7 – rūgštinę, daugiau 7 – šarminę. Pomidorai geriausiai auga, kai dirvos Ph yra tarp 6,2 ir 6,8, tai yra silpnai rūgšti. Namų sąlygomis Ph galima pamatuoti naudojant lakmuso popierėlius, dar vadinamus Ph juostelėmis, siekiant labai tikslaus rezultato reikia kreiptis į laboratoriją. Jei dirva per rūgšti, galima pridėti kalkių, jei per šarminga – sieros.
Mikroelementų kiekis
Fosforas yra svarbus norint išauginti sveikus ir pomidoringus augalus. Tinkamas šios medžiagos kiekis ypač svarbus daigų augimo periodu. Fosforas yra gan „judri“ medžiaga, tad jo lygis dažnai kinta ir pačiame augale, ir dirvožemyje, ypač po gausesnio laistymo. Fosforo turėtų būti ne mažiau nei 10mg/100g dirvožemio. Pagal galimybes galima pamatuoti ir kalį, magnį bei sierą.
Azoto kiekis
Azotas yra esminis elementas biocheminiuose augalo augimo procesuose. Jis įtakoja derlių, lapijos augimą ir vaisių kokybę. Praturtinti dirvą azotu galima cheminėmis trąšomis arba pridedant organikos. Organikai reikia laiko kol išsiskaidys ir pradės tiekti augalams prieinamą azotą. Cheminės trąšos suteikia jau paruoštą ir augalams pasiekiamą mineralinį azotą (NO3 ), tačiau jis lengvai išplaunamas esant stipresniam lietui. Tai apsunkina kiekio matavimą, azoto kiekis per daug kintantis. Dėl tos pačios priežasties nepatartina tręšti azotu ne auginimo sezonu. Augimo laikotarpiu reguliarus dirvožemio papildymas azotu ir augalų stebėjimas padeda palaikyti tinkamą pusiausvyrą.
Pavyzdžius tyrimui geriausia rinkti ne auginimo sezono metu – arba rudenį išvalius daržą, arba pavasarį po dirvos įdirbimo. Ruošiant naują auginimo vietą, patartina po rudens matavimo pridėti trūkstamų komponentų ir pavasarį vėl atlikti testus. Dirvožemį tyrimui rinkite iškart po suarimo ar supurenimo, iš maždaug aštuonių skirtingų daržo vietų. Sumaišykite pavyzdžius ir palikite išdžiūti. Pats matavimo procesas priklausys nuo testų, kuriuos įsigysite, prie jų paprastai pridedamos instrukcijos.